Pasakos

pagal | 2017 vasario 16

Pasakos

Pasakos – vieni ryškiausių ir žinomiausių tautosakos kūrinių. Pasakos yra skirstomos į daugelį tipų. Vienas žinomiausių ir įdomiausių tipų yra stebuklinės pasakos, kuriose pasakojamos neįtikinamiausios istorijos. Pasakų veikėjai yra skirstomi į teigiamus ir neigiamus personažus. Dažniausiai pasakų personažai yra idealizuojami. Kiekvienas jų pasižymi tik jiems vieniems būdingomis savybėmis ir charakterio bruožais. Pasakose vaizduojamos gėrio ir blogio kovos, kurios dažniausiai pasibaigia teigiamų, gerųjų personažų pergale. Išsamiausia gerąsias ir blogąsias žmogaus savybes atskleidžia pasakos apie pamočių ir našlaičių kovas.

Pasakos apie našlaitėles ir pamotes pagal motyvus yra skirstomos į tam tikras grupes. Kartais pasakose pasakojama apie vyrą, po žmonos mirties vedusį kitą moterį, dažniausiai piktą raganą, kuri nori atsikratyti podukros. Šiai grupei galime priskirti lietuvių liaudies pasaką “Našlaitė ir karvė”. Pasaka “Elenutė ir pamotė” yra priskiriama grupei, kurioje pasakojama apie tai, kaip pikta pamotė nekenčia ir persekioja vargšę našlaitėlę. Trečioje grupėje yra pasakojama apie išsiųstą našlaitėlę, kuri už savo gerumą yra apdovanojama sutiktos demoniškos būtybės ar stebuklingos pagalbininkės. Šiai grupei būtų galima priskirti pasaką “Mergytė meškos trobelėje”.

Pasakoje “Elenutė ir pamotė” pikta pamotė nori atsikratyti geros podukros.  Jai ji iškasa duobę ir pripila karštų žarijų. Apie baisią pamotės klastą našlaitėlei praneša šuo ir gaidelis. Kaip žinome, pasakos yra sukurtos tam, kad pašieptų žmonių ydas ir atskleistų lietuvių liaudies troškimus. Todėl piktoji pamotė, papūtus stipriam vėjui, sudega jos pačios iškastoje duobėje. Gali būti, kad ir dabar pagal šią pasaką liaudyje yra sakoma: nekask kitam duobės, nes pats įkrisi.

Pasaka “Našlaitė ir karvė”, kaip ir daugelis pasakų apie našlaitėles, prasideda tuo, kad mirus motinai, tėvas parsiveda piktą pamotę. O podukros – geros, darbščios ir gražios. Podukra šioje pasakoje vaizduojama labai gera ir darbšti – “anksti  išgena, vėlai pargena”. Pamotės dukra tikra priešingybė, kaip diena ir naktis. Pamotė labai pavydi podukrai, todėl duoda jai sunkiausius darbus. Našlaitėlės užduočių vykdymas dar labiau pabrėžia podukros gerumą, bei darbštumą. Bet našlaitėlė už savo gerą būdą susilaukia pagalbos iš karvutės. Tai dar labiau sustiprina pamotės pavydą. Tokio tipo pasakose pamotės dažniausiai turėdavo neribotą valdžią, ir niekas joms negalėdavo pasipriešinti. Pamotė, norėdama įskaudinti našlaitėlę, sugalvoja nužudyti karvutę. Ir nors našlaitėlė sužino  pamotės sumanymą, nei ji, nei jos tėvas jau nieko nebegali padaryti. Bet prieš mirštant karvutei, našlaitėlei yra atskleidžiama karvutės paslaptis. Tiksliai įvykdžiusi karvutės nurodymus, našlaitėlė yra apdovanojama gražiu ir turtingu  jaunikaičiu, kuris veda našlaitėlę. Ir vėlgi gėris triumfuoja, ir pasaka baigiasi laimingai.

Pasaka “Mergytė meškos trobelėje” viena žinomiausių lietuviškų pasakų apie našlaitėles. Ši pasaka pasižymi variantų gausumu. Dažniausiai joje pamotė atsikrato našlaitėlės, išsiųsdama ją į gūdų  mišką. Palikta našlaitėlė užklysta į atokią miško trobelę. Trobelėje gyvena meška ar kita mitinė būtybė. Šioje pasakoje vėlgi labai pabrėžiamas našlaitėlės gerumas, darbštumas ir nuolankumas visiškai nepažįstamai būtybei. Meška paprašo padaryti įvairius darbus: nuo jos įkėlimo iki valgio paruošimo. Šioje pasakoje didelį vaidmenį atlieka ir maža pelytė. Jai našlaitėlė duoda maisto ir vėliau susilaukia atlygio: pelytė ją išgelbėja nuo mirties. Išaušus naujam rytui našlaitėlė už gerus darbus gauna daug turtų. Našlaitėlei grįžus namo su dideliu turtu, pamotė labai nustemba. Ir norėdama gauti tokius pat turtus, ji išleidžia savo dukrą į mišką. Bet stebuklinėse lietuvių liaudies pasakose dažniausiai pamotės dukros yra vaizduojamos negražios, nepatrauklios išvaizdos. Darbus jos daro atmestinai, todėl labai dažnai susilaukia blogo atlygio. Taip atsitinka ir šioje pasakoje. Pamotės dukra darbus daro be jokio kruopštumo, nuoširdumo, nepamaitina mažos pelytės, ir už tai jos niekas neišgelbėja nuo piktos meškos rankos. Nuo šios pasakos turbūt liaudyje ir kilo posakis “už gerą geru, už blogą blogu”.

Ir vėlgi piktoji pamotė pasakos pabaigoje pasmerkiama ir nubaudžiama, o paklusnioji podukra išaukštinama.

Paklusnios podukros paveikslu pasaka įkūnija nuolankumą ir pagarbą ne tik suaugusiems, bet ir kitiems seniems žmonėms, su kuriais ta mergaitė susiduria. Už šias savybes ji visada pasakoje apdovanojama ir išaukštinama. Jėgos, kurios skriaudžia ir persekioja podukrą, pasakos pabaigoje pasmerkiamos ir nubaudžiamos.

Lietuvių pasakos apie pamotę ir podukrą sudaro vieną ryškiausių grupių visose lietuvių stebuklinėse pasakose.  Siužetų įvairumas ir jų variantų gausumas patvirtina šių pasakų gyvybingą ryšį su liaudies gyvenimu.  Pasakų idėjos  žadina gailestį skriaudžiamam ir persekiojamam herojui ir jį išaukština, smerkia neteisybę, tinginystę, šiurkštumą ir žmonių ydas. Antgamtinės jėgos, stebuklingi, mitiniai veikėjai padeda įsigalėti teisybei.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

three − 1 =