Renesanso žmogus

pagal | 2017 vasario 16

Renesanso žmogus

Renesanso žmogus gangreit suprato, ką reiškia persiorientavimas nuo Dievo į save: tai reiškė būtinumą pertvarkyti mąstyseną, sukurti naujo tipo filosofiją — nebe deduktyviniu, o induktyviniu samprotavimu paremtą, ne nuo bendro prie atskiro, nuo abstraktaus prie konkretaus, o nuo atskiro prie bendro, nuo konkretybės į bendrybę mąstymo turinį leidžiančią kelti filosofiją. Buvo visiškai aiš ku, kad nebepakaks abstrakčių teiginių įrodinėjimo, reikės iš gausių realybės faktų vesti dėsningumus, o pastaruosius tik rinti naujais, jau dėsnio veikimą charakterizuojančiais, faktais: reikės nuolat budėti mokslo tiesos sargyboje, kad rastieji dėsningumai ir dėsniai nevirstų naujomis dogmo mis, kad jie būtų performuluoti iš naujo, vos tik atsiras juos neigiančių faktų. Reikės sukurti naują pasaulėvaizdį, todėl būtina ištirti ir dangų, ir žemę. Reikės sukurti naują žmogaus supratimą, paremtą jo kūniškumo akivaizdybe: juk iki šiol, nors ir pripažįstama, kad žmogus turi kūną, tačiau į faktą žiūrima tarsi „pro pirštus”, ir tik renesanso išvakarėse gydytojai ir menininkai išdrįso pradėti daryti skrodimus!

Renesanso žmogus ne tik neišsigando jo laukiančių darbų, jis, galima sakyti, stačia galva puolė tirti pasaulio. Jis tyrė, kaip geriau, patogiau įsikurti kasdienėje aplinkoje— ir pasipylė išradimai ir atradimai, kurie, įsikūnydami mašinose ir darbo būduose, klojo vis storesnį technikos klodą, keičiantį ne tik gyvenimo būdą, bet ir žmonių santykius, jų nuotaikas, siekius, viltis. Laikrodžiai ir malūnai, noragai ir šautuvai, popierius ir spausdinimo mašina — daugybė įmintų gamtos paslapčių, žmogaus išaiškintų ir pajungtų darbui, leido vis drąsiau žiūrėti į gamtą ir jaustis jos valdovu. Ir ne tik čia. Ir už horizonto išplaukiantys laivai parveždavo žinių, kad ten ne pabaisos ir pasaulio riba, o nuostabūs, iki šiol nematyti kraštai. Ta trauka į neregėtus tolius išsiliejo didžiaisiais geografiniais atradimais, kurie visiškai pakeitė renesanso žmogaus pasaulio vaizdą. Bet esmingiausiu poveikio naujajam pasaulėvaizdžiui tarpti, pasaulėžvalgai rastis ir filosofinei pasaulėžiūrai formuotis turėjo astronomai ir fizikai — žmonės, kurie remdamiesi konkrečių faktų kaupimo ir apmąstymo metodais, toje naujoje situacijoje sugebėjo pažvelgti į žemę tarsi iš kosmoso.

Iš tiesų ką esmingesnio senajai pasaulėžiūrai, kuri buvo paremta Dievo-kūrėjo visagališkumo samprata, galėjo priešpastatyti savo kuriamąsias galias teoriškai įteisinti norintis renesanso žmogus? Ką esmingesnio nei pati gamta— pasaulio medžiagiškumas, jo visuotinumas?! Šitos medžiagiškumo visagalybės iš viduramžių pasaulėvaizdžio besiveržiantis žmogus ieško ne mažiau atkakliai negu keliautojai naujų kraštų, negu išradėjai naujų mašinų ar teologai kažkada — Dievo nepaneigiamumo įrodymų.

Pradžią medžiagos subūtinimui padaro ir naujosios pasaulėrangos matmenis nubrėžia Mikalojus Kopernikas (1473—1543). Pasirėmęs pitagoriečių mintimi, kad mūsų pasaulio centras — Žemė — sukasi aplink Saulę ir savo ašį, jis surinko duomenis, kuriais įrodė, kad tas teiginys tikrai gali būti teisingas, ir kaip hipotezę paskelbė visa tai veikale „Apie dangaus sferų sukimąsi”. Atrodytų — kas čia ypatingo? Tačiau Saulės perkėlimas į pasaulio centrą buvo toks smūgis religiniams gamtodaros vaizdiniams, nuo kurio ji iš esmės ir neatsipeikėjo. Pagal tą religinę pasaulėžvalgą pasaulio centru buvo laikoma Žemė, o Saulė, Mėnulis ir žvaigždės laikytos judančios aplink ją. Žemė esą buvusi sukurta patvari ir pastovi, kad tiktų gyventi žmogui — aukščiausiam Žemės kūriniui, sielos — dieviškumo krislo—nešiotojui, kurio priedermė gyventi taip, kad kuo tobulesnis būtų grįždamas pas Dievą. Perkeldamas Žemę iš pasaulio centro į kitų planetų tarpą, o Saulę paskelbdamas tik viena iš milijonų danguje švytinčių žvaigždžių, aplink kurias taip pat gali skrieti kitos planetos (pasaulių daugybės galimumą vėliau įspūdingai įrodinėjo Džordanas Brunas, 1600 m. sudegintas ant laužo), M. Kopernikas taip išplėtė visatos vaizdą, kad ji visomis kryptimis nutįso į begalybes, prisipildė juodo kosmoso šalčio, o Dievas su savąja visatos sutvėrimo galimybe nusikėlė į tokius protui nepasiekiamus tolius, kad apie jo buvimą buvo galima ir negalvoti. Taip daugelis ir darė: atsivėręs visatos ir Žemės pasaulis buvo toks begalinis, toks konkretus ir toks patrauklus, kad jį galima buvo tyrinėti visą gyvenimą, Dievui nuolaidžiai paliekant tik pirmojo viso šio kūniškumo judintojo, pirmojo judesio, pirmojo postūmio teisę. Materialumo, kaip medžiagiškumo, supratimas išties susidurdavo su sunkumais aiškinant judėjimo prigimtį: juk jeigu medžiaga yra inertiška (šita samprata buvo perimta iš viduramžių), jos prigimtis iš principo priešinga judėjimui, vadinasi, judėjimas negalėjo kilti iš jos savaime, todėl turėjo būti jėga, kuri šį inertiškumą išjudino, pastumdama į mums dabar matomą pasaulėdarą ir pasaulėrangą.

  1. Koperniko heliocentrinė sistema turėjo dar daug viduramžių geocentrinės sistemos bruožų: visos planetos sukosi tobulais apskritimais, visas dangus buvo tvarkingas ir tikslingas. Su mintimis apie pasaulio dieviškąją tvarką astronominius tyrinėjimus pradėjo ir Johanas Kepleris (1570—1630), bet būdamas sąžiningas, labai greitai suprato, kad pasaulis juda anaiptol ne tobulos harmonijos, o realiai galimais judesiais ir pavidalais. Nustatęs, kad planetos juda ne apskritimais, kaip manė M. Kopernikas, o elipsėmis, jis išvedė realius planetų santykius išreiškiančius planetų judėjimo dėsnius: 1) planetos juda elipsėmis, kurių viename židinyje yra Saulė; 2) radiusas vektorius, kuris planetą jungia su Saule, per lygius laiko tarpus nubrėžia tolygias plokštumas; 3) planetų apsisukimų aplink Saulę periodų laiko kvadratai yra proporcingi jų vidutinio atstumo nuo Saulės kubams. Šių dėsnių esmė tokia: viduramžiškai tobulo apskritiminio judėjimo danguje nėra, kūnai patys kuria jų prigimties sąlygojamą harmoniją, kurią, kad ir kokie iš pirmo žvilgsnio sudėtingi santykiai ją slėptų, galima išskaičiuoti, ir žmogiškajam pažinimui atverti iš principo visą visatos begalinumą.

Dangaus kūnų judesiai yra dėsningi, tačiau tas dėsningumas priklauso nuo pačių kūnų. Kokias galias slepia patys kūnai? Gal jos ir tvarko jų santykius? Į šį klausimą pabandė atsakyti Galileo Galilėjus (1564—1642), atskleidęs kūnų netolygaus judėjimo paslaptį, vadovaudamasis prielaida, kad gamta sau reikštis renkasi paprasčiausias priemones ir trumpiausius kelius. Judėjimas yra toks sudėtingas, kad iš tiesų gali atrodyti, jog jam diriguoja, jį valdo kokia nors aukštesnė galia. Tuo tarpu visi kūnai, jeigu juos paleisime kristi beorėje erdvėje, kris vienodu greičiu — ar plunksna, ar švino gabalėlis — greitėdami kas sekundę 9,8 m. Tas pastovus kritimo vakuume greitėjimas parodė, kad daiktai, nepriklausomai nuo jų konkrečių pavidalų, iš tiesų yra pavaldūs vienam fundamentaliam santykiui, vėliau pavadintam gravitacijos santykiu ir Niutono išreikštam visuotiniu traukos dėsniu. Galilėjus, tirdamas nustatytą jo kitimo tolygumą, įžvelgė, kad tai yra priemonė konkrečiam judėjimui suprasti. Patį greitėjimą pavadinęs pagreičiu, jis apibūdino jį kaip pastovų greičio didumo kitimą. Jeigu kūną paliktume judėti į begalybę, jis judėtų atitinkamai greitėdamas. Štai iš kur tokia begaline kūnų judėjimo greičių įvairovė! Bet tiesiaeigis judesys gamtoje nedažnas. Kaipgi atsiranda netiesiaeigis? Jeigu judėdamas tiesiaeigiu judesiu, kūnas sutinka kitą kūną, krypsta jo link. Galilėjus, apibūdindamas pagreitį, prideda: pagreitis yra greičio dydžio arba krypties kitimas. Ištyrinėjęs judesius apskritimu, jis nustato, kad judėjimas apskritimu — tai pagreitis centro link.

Toliau tyrinėdamas Galilėjaus nustatytus dėsningumus, Izaokas Niutonas nustato visuotinį traukos ir atostūmio dėsnį, leidžiantį paaiškinti visą kūnų judesių įvairovę. Kūnas, kaip konkretus daiktas, yra kupinas savo materialumo galios — inercijos. Tas inercijos savitaigos santykis su kitu kūnu gimdo trauką — poveikį tam kūnui. Bet ir anas kūnas turi tokią pat galią ir veikia savo linkme. Kiekvienas kūnas, nustato Niutonas, traukia kitą jėga, tiesiai proporcinga jų masėms ir atvirkščiai proporcinga atstumo tarp jų kvadratui. Štai kodėl vienas kitą traukiantys kūnai gali niekada nepritraukti kito, jeigu atstumas tarp jų leidžia jiems rasti pusiausvyrą. Tokią pusiausvyrą yra vienas kito atžvilgiu radę Mėnulis ir Žemė, tokią pusiausvyrą vienas kito atžvilgiu yra radę. Saulė ir jos planetos. Tokia pusiausvyra, matyt, viešpatauja Galaktikoje ir tarp Galaktikų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

6 + 6 =