Maironis

pagal | 2017 vasario 16

MAIRONIS (1862 – 1932)

Jonas Mačiulis, pasirašinėjęs Maironio slapyvardžiu, gimė 1862 m. lapkričio 2 d. buv. Raseinių apskrityje, Šiluvos valsčiuje, netoli nuo Tytuvėnų, laisvų nuo baudžiavos, vadinamųjų “karališkųjų”, valstiečių šeimoje. Jo tėvas buvo mažaraštis, bet apsukrus turtėjančių kaimo sluoksnių atstovas. Nesitenkindamas dviem savais ūkiais, už suteiktą paskolą jis gavo valdyti gretimą Pasandravio dvarą, kuriame ir gimė būsimasis poetas. Namų aplinkoje buvo vartojama lietuvių kalba, nors tėvai, bendraudami su vietos dvarininkais mokėjo ir lenkiškai.

Namie įgijęs pradinių mokslo žinių ir pramokęs lenkų kalbos, Jonas Mačiulis, dokumentuose “subajorintai” vadinamas Maciulevičium, įstojo į Kauno gimnaziją 1873 m. Rašyti pradėjo mokydamasis šeštoje klasėje. Pirmuosius eilėraščius jaunas poetas rašė lenkų kalba; vėliau šiuos bandymus jis sunaikino.

Gimnazijoje Maironis susipažino su lenkų poetų – A. Mickevičiaus, J. Kraševskio, J. Slovackio – kūryba, kuri jam padarė didelę įtaką: romantinis patosas, praeities tematika tapo ryškiomis tuometinės ir vėlesnės Maironio poezijos savybėmis.

Baigęs gimnaziją 1883 m., Maironis išvyko į Kijevo universitetą studijuoti literatūros. “Literatūra, ypač savoji, – vėliau rašė jis, – nuo jauniausių studentavimo dienų mane ypatingai traukė prie savęs”. Maironiui Kijeve naujai ir plačiai atsivėrė A. Puškino, M. Lermontovo ir kitų rusų, taip pat ukrainiečių poetų kūrybos lobiai; klasikinės rusų poezijos įtaka pastebima Maironio tematikoje bei eilėdaroje. Kijeve poetas išbuvo vienerius metus. Čia sustiprėjo Maironio patriotinė nuotaika. Įtakingame to meto rusų laikraštyje “Novoje Vremia” (“Naujasis laikas”), prisidengęs Liaudies Mokytojo slapyvardžiu, jis paskelbė straipsnį lietuvių kalbos teisių gynimo klausimu.

Metus studijavęs literatūrą Kijevo universitete, Maironis, atsižvelgdamas į tėvų norą, taip pat paveiktas savo bičiulio A. Vytarto (vėliau redagavusio klerikalinį “Šviesos” laikraštį), įstojo į Kauno dvasinę seminariją (1884). Lietuvių kalbą ir literatūrą seminarijoje tuo metu dėstė A. Baranauskas. Jaunąjį Maironį stipriai ir teigiamai veikė “Anykščių šilelis”, taip pat vėlesnis gilus A. Baranausko susidomėjimas lietuvių kalba. Maironis dedikavo A. Baranausko savo pirmąją poemą “Lietuva”, kuri liko nespausdinta. Lietuvių kalbos žinių Maironis nemaža sėmėsi ir iš įžymaus kalbininko K. Jauniaus, dėsčiusio tuo metu seminarijoje. Maironis tapo aktyviu lietuvių nacionalinio judėjimo dalyviu.

Maironis poetas pirmą kartą sutinkamas “Aušros” laikraštyje: 1885 m. Zvalionio slapyvadžiu čia buvo išspausdintas jo eilėraštis “Lietuvos vargas”. Šį eilėraštį, kuriame reiškiamas Maironiu būdingas motyvas – romantiškas susižavėjimas Lietuvos senove, poetas vėliau pavadino “Miškas ir lietuvis”, o paskutinėje redakcijoje – “Miškas ūžia”.

Dvasinėje seminarijoje Maironis dar giliau pažino lenkų romantinę literatūrą. Jos veikiamas, jis ėmė uoliai studijuoti Lietuvos istoriją – M. Strijovskio, J. Kračevskio, T. Narbuto, S. Daukanto darbus. Tiesioginis šių studijų vaisius buvo pirmoji išspausdinta Maironio knyga – “Lietuvos istorija, arba apsakymai apie Lietuvos praeigą” (1891), pasrašyta Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu.

Baigęs Kauno dvasinę seminariją (1888), Maironis toliau tėsė mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje (1888 – 1892). Teologinių studijų metu jis mažai besireiškė poetine kūryba. Vienas iš negausių šio laikotarpio jo eilėraščių (“Ne taip senovės tėvai gyveno”) pirmą kartą randamas Maironio slapyvardis. 1895 m. pasirodė žinomasis Maironio eilėraščių rinkinys “Pavasario balsai”.

Po 1905 – 1907 metų revoliucijos Maironis kaip poetas mažiau besireiškė. Buržuazijos valdymo metais Maironis ėjo Kauno dvasinės seminarijos rektoriaus pareigas. Kurį laiką (nuo 1922 m.) jis profesoriavo Kauno universitete, dėstydamas, be kitų dalykų, ir pasaulinės literatūros kursą.

Mirė Maironis 1932 metų birželio 28 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

ten − 9 =