Budos mokymas

pagal | 2017 vasario 16

Budos mokymas

Karmos dėsnis, arba priežasties ir pasekmės dėsnis, pasireiškia tiek moraline, tiek fizine žmogiškojo gyvenimo dinensija. Geri ir pikti žmogaus darbai sukausto jį karmos grandinėlėmis ir pririša prie “antgamtinių ciklo”.

Reikarnacija

Visos žmogiškosios būtybės gerų ar piktų savo poelgių pasekmes patiria per reikarnaciją, arba naują gimimą. Jų poelgiai, kalbėjimas ir mintys ankstesniuose gyvenimuose nuliamia naujo įsikųnijimo aplinkybes.

Išsivadvimas iš karmos

 Jeigu žmogus teisingai supranta žmogiškąją savo situaciją, – suvokia, jog jis įkalintas karmos rate, – ir jeigu paklūsta teisingiems reikalavimams, jis gali pranokti, peržengti žmogiškąją situaciją. Tačiau tai nereiškia, jog žmogus panaikina karmą – ne, jis išsilaisvina iš vidinių karmos gniaužtų, pakeisdamas savo gyvenimo orientaciją. Tuomet ir prasideda naujas procesas, kurio metu galima pelnyti vadinąmą “teigiamą karmą”o jos pozityvias pasekmes netrukus pajunta ir pats žmogus, ir kiti aplink jį.

 Keturios tauriosios tiesos

Budos patirtį apibendrina keturios tiesos.

Pirmoji tiesa teigia, jog universali žmogiškoji patirtis – dvasinė, emocinė, net ir fizinė kančia būna nelemta praėjusio gyvenimo karmos.

Antroji tiesa – tai suvokimas, kad kančios priežastis yra blogų dalykų troškimas, godus jų vaikymasis ar neteisėtas net ir sanaime gerų dalykų reikalavimas. Svarbiausia žmogaus problema, kad iškreipiama tikrųjų vertybių samprata, kad daiktams bei asmenims priskiria tokias vertybes, kokių jie turėti negali. Juk niekas materialiniame pasaulyje nėra vertas tikros pagarbos, niekuo iš tiesų negalima pasitikėti, į nieką atsiremti.

Trečioji tiesa biloja, kad ir kančios įmanoma išvaduoti. Juk Gautama parodė, kad išsprendžiama ši žmogiškoji dilema.

Ketvirtoji tiesa nurodo,kaip išvaduoti iš karmos.Tai Taurusis aštuongubas kelias.

Taurusis aštuongubas kelias

Teisingas žinojimas

Teisinga nuostata, arba nusiteikimas

Teisingas kalbėjimas

Teisingi poelgiai

Teisinga veikla

Teisingos pastangos

Teisinga dėmesio koncentracija

Teisinga meditacija

Šiuos aštuonis principus galima sugrupuoti kaip tris bendresnius reikalavimus:

Pirmieji du principai reikalauja išminties bei teisingo supratimo;

Kiti trys principai reikalauja etiško elgesio;

Paskutiniai trys principai reikalauja proto disciplinos.

 Nirvana

Gyvenimo tikslas – nirvane. Priešingai eretiškai budizmo interpretacijai, nirvane nėra susinaikinimas. Atvirkščiai, nirvane yra transformuota žmogaus sąmonės būsena, galėtume pasakyti, jog tai nepriklausoma realybė, turinti savo pačios dinamizmą. Tai visiška priešingybė materialiniam pasauliui; amžinybės absoliučiai patikima, tikroji priebėga.

 Dharma

Dharma – kelias, kuriuo einama į nirvaną; tai lyg ir asmens dinamizmas, kuris suteikia individui vidinę stiprybę, o jo gyvenimui – naują kokybę.

Buda patraukliai kalbėjo apie dharmą, jis mokė, kad “religinio” givenimo esmė slypi draugystėje, brolybėje, meilėje gėriui. Meilė gėriui – tai pirmutinė sąlyga ir tam, kuris dar tik pradėjo eiti aštuongubą taurųjį kelią, ir tam, kuris jau tolokai juo nužengė.

Visa yra kančia

Trečiąją medicinos po bo – medžiu naktį Gautamai atsisklaidė keturios tauriosios tiesos. Jos ir sudaro nudizmo filosofijos branduolį.

Pirmoji tiesa – kančios pažinimas. Ji sako, jog visa individo egzistencija tėra vienas skausmas, viena kančia. Ankstyvieji budistų raštai teigia, jog pats Buda yra pasakęs: “Gimimas yra kančia, senėjimas yra kančia, liga yra kančia, rūpesčiai, nelaimės, skausmas, netektis ir neviltis yra kančia; negalėjimas pasiekti ko trokšti yra kančia”.

Antroji tiesa bylojo, jog kančia turi priežastį. Kančios, vadinas, ir visos egzistencijos (jos juk tapačios) priežastis yra aistra ir nemokiškumas. “Tad, o vienuoliai, kokia yra taurioji tiesa apie kentėjimo priežastį? Tai toji aistra (tanha), kurios vaisius – nauja inkarnacija, toji aistra,kuri susipynusi su troškimais ir godumu, kuriai mes ne kartą atsiduodame patys sau pataikaudami, tai aistra, kurią kursto mūsų pajautos, tai aistra būti, tai aistra susinaikinti”.

Trečioji tiesa teigia, jog kančią įmanoma įmanoma įveikti. Kančią būtina įveikti, būtina sunaikinti, nepalikti nė pėdsako. Svarbiausias budizmo tikslas amžinai išsivaduoti iš kentėjimo. Tai reiškia išsilaisvinti iš nesibaiginčio atgimimų ciklo, sansaros, ir įžengti į palaimintąją būseną, nirvaną.

Ketvirtoji tiesa nurodo, kaip įveikti kančią.Tai įmanoma einant “tauriuoju aštuongubu keliu”. Šie aštuoni priesakai ir sudaro Gautamos mokymo apie budisto gyvenseną esmę.

Teisingas žinojimas, arba supratimas. Tai, aišku, reiškia krturių tauriųjų tiesų žinojimą.

Teisingas nusiteikimas, arba geravališka dvasinė nuostata; taikingumas, vengimas visko, kas susiję su jusliniais malonumais,  neapykanta, pykčiu.

Teisingas kalbėjimas. Susilaikymas nuo melo, tuščiažodžiavimo, apkalbėjimo. Kalba privalo būti išmintinga, teisinga, lenkianti prie susitaikymo.

Teisingi poelgiai-moralūs poelgiai. Draudžiama vogti, žudyti, svetimauti.

Teisinga veikla. Užsidirbti pragyvenimui privalo nedarydamas žalos kitiems.

Teisingos pastangos. Piktus polinkius žmogus privalo nuslopinti, o gerus puoselėti; taip individas tampa kilnus mintimis, žodžiais ir darbais.

Teisinga dėmesio koncentracija, arba suvokimas. Tai susikaupimas ir atidumas; laisvas nuo aistrų aiškus mąstymas, kalbėjimas, veikimas ir emocijos.

Teisinga meditacija – intencyvus susikaupimas, kuris išlaisvina žmogų nuo visko, kas trugdo jam kelyje į išsivadavimą.

Tad, iš esmės “aštuongubas kelias” reikalauja iš žmogaus trejopų pastangų: moralumo (teisingas kalbėjimas, teisingi poelgiai, teisinga veikla); dvasinės drausmės (teisingos pastangos, teisinga dėmiasio koncentracija, teisinga meditacinė laikysena) ir įžvalgos ( teisingas žinojimas, teisinga tuostata). Ši gyvensena ypač grieštai asmens nesuvaržo. Tai nuodaikus vidurio kelias, kuriuo einant atsisakoma tiek kraštutinio savęs marinimo bei asketizmo bei asketizmo, tiek kraštutinio jautulingumo, vergavimo kiekvienam įgeidžiui. Tačiau šio nuosaikaus kelio nederėtų vadinti kompromisu, tai – žmogui reiklus, bet praktiškas ir išlaikantis pusiausvyrą gyvenimo stilius.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Dvi tiesos

 

Keturios tauriosios tiesos ir “aštuongubas kelias” sudaro budistinio mokymo esmę. Netrukus po Gautamos mirties vienuolių bendruomenėje kilo ginčų dėl to, kaip reikėtų interpretuoti kai kuriuos jo mokymo aspektus. Greitai iš visų nesutariančiųjų išsiskyrė dvi priešiškos grupės. Tai buvo griežti bei konservatyvūs teravadai ir liberesni mahasangikai, “didžiosios bendruomenės nariai”

Tera vada reiškia “ senųjų mokymas” teravadai didžiuojasi, kadjie išsaugojo Gautamos mokymą tokį, koks jis išdėstytas ankstyvuose budistų raštuose. Šią grupę praminė hinajana, kas reiškia “mažoji važiuoklė”, tačiau patys jie tam pavadinimui nepritaria ir laiko jį nepagarbiu. O jis atkialiavęs iš jų oponentų raštų, kur pasaulis lyginimas su degančiu namu. Trokšdami iš jo ištrūkti, gyventojai atsivaro pakinkytą vežimą, tačiau vietos jame užtenka tik keliems tikriems tikintiesiems, o ne visai žmonijai.

Teravados budizmas pabrėžia, kokios svarbios paties individo pastangos kelyje į išsivadavimą, nepripažysta jokios dieviškosios paramos, atmeta visus ritualus ir atvaizdų, net Budos statulų, garbinimą; juk melstis Budai beprasmiška, jis vis tiek nugrimzdęs į nirvaną.

Šis griežtas ir dvasingas mokymas ištiesų atitinka paties Budos ir pirmųjų jo pasekėjų mokymą, pagal kurį Buda tapti beveik neįmanoma, ir net šventuoju, arhatu, pasidaryti be galo sunku. Suprantama, tokie griežti religiniai reikalavimai negalėjo atitikti tikinčiųjų daugumos poreikių. Net ir tose šalyse, kurios išpažįsta teravados budizmą, jis pritaikomas paprasto mirtingojo reikmėms. Tad buduzmo išpažinėjai ten garbina demonus bei dvasias, o jų šventyklose puikuojasi dievų ir kitų dangiškųjų būtybių atvaizdai.

Mahasangikai savojo mąstymo mokyklai parinko pavadinimą mahajana, reiškianti “didžioji važiuoklė”. Jų manymu, teisę į išsivadavimą turi ne tik keli dvasiškai tobuli išrinktieji, bet ir visa žmonija. Mahajanos budizmas – labai humaniška ir didžiadvasė religija, joje gaugybe nuolaidų masių pamaldumui.

Priimdama pagrindinius teravados mokyklos tekstus, mahajana remiasiir daugybe šatų; kai kuriuos iš jų mahajanos šalininkai vetrtina net labiau už senuosius šaltinius, – juk naujieji išpletoja Budos mokymą ir jį modernizuoja. Teravados budizmas moko, kad tik tai vienuolis, bikšu, gali pasiekti išsivadavimą – dėl šios priežasties teravados išpažinėjų kraštuose kiekvienas tinkintysis stengiasi bent dalį gyvenimo praleisti vienuolyne; tačiau “didžiosio važiuoklės” išpažinėjai visi turi teisę į išsinadavimą.

Ypatingas mahajanos mokymo bruožas yra bodisatvos doktrina. Bodisatva – tobulas asmuo, priartėjęs prie nušvitimo arba tampantis Buda. Pagal šią doktriną, bodisatva atidedąs savo įžengimą į nirvaną, idant išgelbėtų kuo daugiau žmonių sansaros rato. Bodisatva iškilmingai prisiekia padėti kiekvienam reikalingam pagalbos, net ir būsimose reinkarnacijose. Tam tikslui jis “įima” kitus savijon esybėn – tai įmanoma, jei esi jau suvokęs, kad joks indvidualus “aš” realiai neegzistuoja. Tariami nesutampamai tarp savęs ir kitų pašalinami medituojant.

Pasiaukojanti bodisatvos meilė žmonėms tokia beribė, kad jis atsisako pažadėtojo įžengimo į nirvaną, idant galėtų triūsti kitų labui. Taigi bodisatva daugiau negu mokytojas, jo misija kur kas svarbesnė – gelbėtojo arba atpirkėjo. Jis padeda visiems, kam reikia pagalbos, padeda visuose sunkumuose.

Teravados budizmas nelaiko Sidhartos Gautamos vieninteliu Buda, jis ir pats to nedarė. Ankstyvuose tekstuose minimi šeši Budos, Gautamos pirmtakai, ir vienas Buda, kursai dar ateisiąs. Vėlyvieji teravados išpažinėjai priskaičiuoja dvidešimt aštuonis Budas, iš kurių, suprantama, svarbiausias ęsas Gautama Buda.

Visai ką kitą byloja mahajanos budizmas. Pagal šią doktriną Budų easma  tiek, kiek smiltelių. Pabrėžiama, kad visi Budos susilieja vienoje būtybėje – absoliute, Dharmakajoje. Jeigu Dharmakają suvoktume kaip asmenį, reikėtų tapatinti jį su pirmuoju Buda, arba Adibuda, kuris buvo nušvitusysis nuo amžių.

 

 

 

Budizmas mūsų dienomis

 

 

Dar ankstyvuoju savo istorijos laikotarpiu budizmas smarkiai keitėsi ir šakojosi, tas pats vyksta ir dabar. Kai kuriose Pietryčių Azijos šalyse, Pavizdžiui, Birmoje ir Šri Lankoje, buvo netgi mėginama suderinti budizmą su marksizmu. 1940 pabaigoje Birmos ministras pirmininkas U Nu paskelbė savąją “socialistinio budizmo” teoriją. Pagal šią teoretoriją privatinė nuosavybė, ypač žemės nuosavybė bei neteisingas žemės padalijimas, yra toji kliūtis, kuri neleidžia žmonėms gyventi laisviems, nevaržomiems rūpesčių ir nuoširdžiai, visomis išgalėmis siekti religinių tikslų. Juk to, kas siekia nirvanos, nuo šio tikslo netūrėtų atitraukti kova už būvį ar godus turto troškimas. Ir viena, ir kita trukdo tinkamai medituoti.

Tokia marksizmo ir budizmo sitazė įmanoma todėl, kad tradicinė marksizmo religijos kritika tiesiogiai budizmo nepalietė Budizmu paremto antikapi talizmo teorijai darė įtaką kolonijine patirtis. Be to, marksizmas pasirodė besąs tinkamas sukurti naujesnei budizmo interpretacijai. Juk argi jis nežadėjo panaikinti kentėjimą pasaulyje? Tegul budizmas, kalbėdamas apie “išsivadavimą iš kančios”, ir išreiškė visai kitą idėją, išorinis šių idėjų panašumas nurodė, kaip suderinti abi filosofijas.

Šri Lankoje, iškilęs su pasipriešinimo kolonijiniam kapitalizmui banga ir savo žmonos nužudymo pastūmėtas, solomonas Bandaranaike atgaivino senąjį budistinio “visuomenės gerovės valstybės” idealą ir įjungė socia lizmą į budistinio mokymo sistemą.

Žinoma, tokie žingsniai susilaukė negailestingos kritikos. Juk komunizmas galų gale siekė įsitvirtinti pats, ir jo apologetus vargu ar patenkino perspektyva remti budizmą. Šios sąjungos keliama grėsmė netruko išryškėti ne tik Pietryčių Azijoje, bet ir Kinijoje.

Nors praktinui požiuriu budizmas ir marksizmas turi panašumų, visgi esminės jų nuostatos iš tiesų labai skiriasi. Budizmas, priešingai marksizmui, juk ragina siekti tikslo, kuris neapsiriboja regimuoju pasauliu; politiniai ar socialiniai aspektai šioje pasaulėžiūroje tevaidina menką vaidmenį arba neturi jokios reikšmės.

 

 

Budizmas Vakaruose

 

  Budizmo paplitimas Vakaruose labiausiai susijęs su “Teosofijos draugijos” įkurtos 1875 Niujorke, veikla. Stiprių impulsą budizmo plitimui Amerikoje davė didžiulė banga imigrantų, plūstelėjusi iš Kinilos ir Japonijos 14 a. pabaigoje. Gausiai pridygo budistų šventyklų, meditacijos mokyklų, vienuolynų. Kad Vakaruose įsitvirtino mahajanos budizmas, nulėmė imigrantų kilmė. Šiandien daugelį budistinių mokyklų bei judėjimų jungia Amerikos budistų bažnyčia, patyrusi, beje stiprią amerikietiškos kultūros ir krikščionybės įtaką.

Europoje pirmasis budizmą pradėjo skleisti Arthuras Achopenhaueris, jis sugebėjo bidizmo filosofija sudominti daugelį mokslininkų bei menininkų, tarp jų ir kompozitorių Wagnerį. Budizmą populiarino ir Edwinas Arnoldas, parašęs “Azijos šviesa” (The Light of Asia, 1879). 20 a. pradžioje įkurta ir Anglijos “Budistų draugija”.

Nereikėtų užmiršti, kad budizmas pagal savo prigimtį nėra organizuota religija, tad jos realios įtakos dar toli gražu nenusako išpažinėjų skaičius. Esama ir vadinamojo neoficialaus ar anoniminio budizmo, tai liudija gausi literatūra budistine tematika. Kiekviename, net ir nedideliame mieste pagal Rytų meditacijos modelį veikia kursai. Jauni žmonės, pavargę nuo vakarietiško gyvenimo būdo, trokšta pažinti “Rytų išmintį” ir, suplakę abiejų kultūrų idėjas, susikuria savą religiją, kuri iš tiesų menkai teprimena tikrąjį budizmą. Tačiau net ir šiame “namų darbo” religijos klimate ryškūs Budos mokymo ir budistinės gyvensenos elementai.

 

 

Kuo budizmas patrauklus vakariečiui

 

Nora ir nemažai krikščionių patraukia Rytų dvasingumas, visgi nedaugelis jų tampa tikraisiais budizmo pasekėjais. Tao stebina, nes kaip tik budizmas teikia realią galimybę susikurti savo pasaulėvaizdį, asmeninę religiją. Dažniausiai žmonės puola ieškoti knygų apie budizmą grįžę iš kelionės į Tolimuosius Rytus, ar apsilankę muziejuose.

Vakarietį paprastai patraukia vis tie patys keli budizmo aspektai:

Budizmas jam atrodo itin tolerantiškas religija, bent jau daug tolerantiškesnė ir atlaidesnė negu krikščionybė. Budizmas savo išpažinėjų nevaržo ir neslegia, niekas jiems įkyriai jo nebruka ir nepamokslauja. Argi tai ne ideali pasaulėžiūra šiuolaikiniam skeptikui arba abejojančiam? Juk tai galimybė būti ateistų ir kartu turėti religiją.

Vakarų kultūros žmogų žavi budistinės sistemos teisingumas: ką pasėsi tą ir pjausi. Darom bus atlyginta, ne dorelis sulauks atpildo. Ar tai nėra kur kas natūraliau už krikščioniškąjį mokymą apie Dievo malonę?

Palankiai nuteikia budizmo etika, ypatingas šio tikėjimo moralumas. Kas ssugalvotų kokį moralinį priekaištą keturių tiesų koncepsijai arba aštuongubo kelio priesakams? Juk krikščionybės istorija aplaistyta krauju, o tuo neapkaltinsi budizmo. Kuri tad religija moralesnė?

Nors vakariečiui patraukli ne viena budizmo idėja, jį ypač masina žadama galimybė pasiekti hirvaną. Juk nirvanos doktrina tvirtina, kad galutinis žmogaus tikslas – išnykti, nebūti. Ar tai nėra labai šiuolaikiška samprata, kur kas priimyinesnė negu krikščioniškojo prisikėlimo viltis?

Budizmas šiandien meta krikščionybei rimtą iššūkį. Ką į tokius klausimus atsakytų krikščionybės išpažinėjas?

Budizmo pažiūrų platumo ir tolerancijos nepaneigsi. Bet tada gali kilti abejonė, ar budizmas tikrai yra religija, ar jis šia prasme patikimas? Juk religiją įsivaizduojame kaip universalią, o ne kaip mums priimtinesnę tiesą.

Galbūt budistinė sistema ir teisinga, tačiau kurgi joje malonė ir gailestingumas? Budizmo išpažinėjas išganymo siekia tik pats.

Krikščionybės požiūriu žmogus negali pats savęs išgelbėti – laukti išganymo jis gali tik iš Dievo. Tad krikščionys kalba ne tik apie Dievo teisingumą, bet pirmiausia apie jo malonę ir gailestingumą.

Suprantama, krikščionis prieš budisto moralumą. Bet už tai, kad krikščionių iš meilės daromi darbai būna netobuli ir neužbaigti, negalimw kaltinti vien tik krikščioniškosios religijos. Kaltas žmogaus nuodėmingumas, dėl kurio jis nuolat lieka skolingas ir Dievui, ir artimui. Tiesa, krikščioniškoji moralė remiasi nuodėmių atleidimu; čia ir slypi didžioji šios religijos vertė žmogui. Krikščionj, aišku, graužia sąžinę, kad jo broliai Kristuje tokie nuodėmingi. Tačiau krikščionybė bent jau blaiviai vertina nuodėmę ir blogį. Mes gyvename gėryje tiktai tuomet, kai Jėzus Kristus suteikia mums naują gyvenimą, jei nemes liekame bejėgiai ir neįstengiame padaryti yo, ką privalėtumėm, nes visiškai neturime jėgų išvežti iš nuodėmės ir mirties ciklo.

Krikščioniui, kuris suvoki pasaulį kaip Dievo kūrinį, gyvenamas nėra tapatus kančiai. Kentėjimas jam tėra viena iš žmonijos nutolimo nuo Dievo pasekmių. Bet gi Dievas neatstumia savo sukurto žmogaus: jis nori suteikti pilnavertį gyvenimą; tokia tad ir yra išganymo prasmė. Dievas netrokšta, kad žmogiškoji būtybė kurią jis sukūrė pagal savo atvaizdą, nugrimztų į užmirštį. Kokia pesimistiška atrodo nirvanos idėja, palyginti su gerąja naujiena apie nuodėmių atleidimą ir naująjį gyvenimą Jazuje Kristuje.

Budizmas ir krikščionybė iš esmės skiriasi, ir ne tik požiūriais į pasaulį ir žmogų, bet ir pačia Dievo samprata. Tačiau šia tema Sidharta lieka amžinai nebylus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

five × two =