Danija

pagal | 2017 vasario 16

Danija

Literatūra. Seniausi danų raštijos paminklai – IX – XII a. runų įršai. XII-XIII a. plito rštai lotynų kalba. XIII –XIV a. klestėjo tautosakininkai baladės ir herojinės dainos žanrai. Pirmoji spausdinta knyga danų kalba – “Eiliuotoji kronika”[1495]. Su refor-

macijos judėjimu suijusi literatūros danų  k. Plėtotė. Svarbus buvo K.Pederseno [apie

1480- 1554] Biblijos vertimas. Buvo leidžiami teologiniai poleminiai traktatai, pa-

mokslai. Pradėjo formuotis dramaturgija. Renesansinę poeziją kūrė T. Kingas

[1634 – 1703]. Danų nac. literatūros pradininkas buvo švietimo idėjų reiškėjas kome-

diografas L. Holbergas [1684 – 1754]. XVIII a. II pusėje buvo kuriama sentimentalio-

ji literatūra. Jos atstovas – poetas ir istorinių dramų kūrėjas J. Evaldas [1743 – 1781]. Prancūzijos didžiosios revoliucijos idėjas reiškė satyrikai P.A.Heibergas[1758 – 1841]

ir M. K. Brūnas [1775 – 1826]. XIX a. I pusė – danų literatūros klestėjimo laikotarpis.

Žymiausias romantikas. A Elenšlegeris [1779 – 1850] poezijoje ir dramose aukštino ikifeodalinių ir ikikrikščioniškųjų laikų skandinavų kultūrą, teigė optimistinę pasaulė-

jautą. Liaudies universitetų staigėjo romantiko N. F. S. Gruntvigo [1783 – 1872] kūry-

bai būdingi skandinavų senovės motyvai ir krikščionybės atnaujinimo idėjos. Realiz- .mo pradmenys žymūs S. S. Blegerio [1782 – 1848] valstiečių temetikos prozoje. Pasaulinę šlovę pasakomis pelnė H. K. Andersenas [1805 – 1875]. T. Skou – Hanse-

nas [g. 1925] H. Liungbius Jepsenas [g. 1920], poezijos – H. Rasmusenas [g. 1915],

  1. Sarvigas [g. 1921], O. Vivelis [g. 1921] V. Siorensenas [g. 1929], K. Rifbjergas [g.1931].

Muzika. Danijoje rasta II – I a. pr. m. e.pučiamųjų muzikos instrumentų – lūrų. Liau-

dies muzikai būdingos epinės [herojinės] ir lyrinės dainos. Melodika artima švedų ir š. vokiečių muzikos folklorui. Liaudies dainas pradėta rinkti XVI a. vid.;išleista jų rinki- nių.XVI a. atsirado profesionalioji muzikos. XVI – XVII a. Europoje garsėjo Danijos karaliaus rūmų instrumentinė kapela, joje grojo daugiausia anglai. XVII a. pr. madri-

galų, motetų, bažnytinės muzikos kūrinių sukūrė pirmieji danų kompozitoriai, italų kompozitoriaus Dž Gabrielio mokoniai. XVII a. muzikos raidai turėjo įtakos Danijoje  gyvenusių vokiečių kompozitorių H. Šiuco ir D. Bukstehūdės veikla. Danų muzikos nacionalinis savitumas išryškėjo XVIII a.- XIX a. pr. J. E. Hartmano, J, A. Šulco

[1747-1800], F. L. Kunceno [1761-1817], F. Kulau [1786-1832], K. E. Veizės [1774-1848] kūryboje. Romantinių trdicijų laikėsi žymiausias danų kompozitorius N. V. Ga-

dė . XIX a. – XX a. pr. reikšmingų operų, baletų sukūrė J. P. Hartmanas [1805-1900], A. Ena [1859-1939],P. A. Klenau [1883-1923], K. Nilsenas [1850-1931]; dainų – P. A. Heisė [1830-1879] P. E. Langė-Miuleris [1850-1926]. XX a. muzikai turėjo įtakos B. Bartoko, I. Stravinskio, A. Šėnbergo kūryba. Kompozitoriai: J. Benstonas [1897-1951], K. Risageris [1897-1974], E. Hamerikas [1898-1951].Dailininkai: L. Melchio-

ras [1890-1973], H. Rosvengė [1895-1972]. Muzikologas K. Jepsenas [1892-1974].

Choreografija. Baleto pradmenų būta jau XVI a. statomuose spektakliuose. XVI a. II pusėje susikūrė karaliaus rūmų baletas, ypač suklestėjęs XVII a. II pusėje.1748m. Ko-  penhagos teatre sudaryta baleto trupė. Trupei vadovavo baletmeisteriai užsieniečiai.

Danų baletas iki šiol išlaikė Burnonvilio baleto tradicijas. XIX a. pab. – XX a. trupei vadovavo baletmeisteriai: L. Gadė, H. Bekas [1861 – 1952], M. Fokinas, Dž. Balanči-

Nas, Dž. Robonsas [g.1918] ,H. Laneris [g.1905]; nuo 1966 vadovauja F. Flintas [g. 1903]. Šokėjai: G. Karstens [g. 1903].F. Šaufusas [g. 1921], P. Šaufusas, A, Lerkesen,

  1. Laner [g.1931]. 1754m. Kopenhagoje įsteigta baleto mokykla.

Kinas. Pirmasis meninis filmas sukurtas 1903m. [“Bausmė”, rež. P. Elfeltas]. 1906m. Kopenhagoje įkurta kino firma “Nordisk” sukurdavo po keletą filmų per metus. Buvo kuriamos daugiausia ekranizacijos, melodramos. I-ojo pasaulinoi karo metais antikari-

nių filmų [režisieriai A. Blomas, 1869-1942 ir F. Holgeris-Maddsenas, 1878 – 1943]. Nebyliojo kino laikotarpiu buvo populiarios režisieriaus L. Lauritseno [g. 1910] komedijos su klounais H. Madsenu [1890 – 1949] ir K. Šeinstriomu [1881 – 1942], žinomais Pato ir Patašono vardu, režisieriaus U. Gado [1879 – 1947] filmai su aktore A. Nilsen [1883 – 1972]. Atsiradus garsiajam kinui, Danijos kinas smuko. Vokietijos okupacijos metais pasirodė antifašistinis filmas “Dies irae” [1943 rež. K. T. Drejeris, 1889 – 1968]. Po karo Drejeris pastatė filmus “Žodis” [1955].”Gertrūda” [1965]. Su-

kurta humanistinės tematikos filmų: “Ditė – žmogus kūdikis”,1946, režisierius A. Heningas-Jensenas [g. 1914] ir B. Heningas-Jensenas [g. 1908]];“Visada neramus”,re-

žisierius G. Akselis [g. 1918]; “Kivitokas’ [‘Legenda apie bėglį”], 1956, režisierius E. Banlingas. 7 dešimtmečio pr. susikūrusi kinematografininkų grupė pastatė socialinės problematikos filmų:”Dilema’ [1963], “Badas” [1965, pagal K. Hamsūno romaną],

“Ar jūs bijotės?”

Gyventojai

Tautinė sudėtis. Dauguma gyventojų [98 %] danai. Prie Vokietijos sienos gyvena maždaug 50 000 vokiečių, šiaurėje – apie 20 000 švedų, 10 000 norvegų. Danų kultūra, etnografija, kalba panaši į švedų, norvegų, islandų, fareriečių, tad visos šios tautos priklauso skandinavų etnografinei grupei. Iki XIX a. pradžios Danija buvo kai-

Mų kraštas. Bet vėliau žmonės ėmė kurtis vienkiemių sodybose ir taip liko iki šiol. Kaime dabar gyvena yik apie 20 % krašto gyventojų.

Apranga. Daugiausia dėvima megztų rūbų. Tradicinis kostiumas populiarus buvo iki XX a. pr. Moterys dėvėjo vilnonius trijų ketvirčių rankovėmis megztus švarkus, ilgus plačius sijonus, prijuostes, ant pečių nešiodavo skareles. Avėdavo žemakulnia avalyne ir maudavosi vilnones kojines.

Vyrų kostiume dominavo vilnonės aukščiau kelių kojinės ir odiniai batai. Nešio jo kelnes žemiau kelių ir baltus marškinius bei švarkus. Ant kaklo ryšėdavo skareles, merginos ir vaikinai galvas puošdavo megztomis kepurėlėmis,vyresnieji nešiojo cilin-

Dro formos kepures.

Šių dienų aprangoje pastebima labai daug megztų drabužių. Sakoma, kad jų tiek daug nenešioja nei viena kita tauta Europoje.

Mėgstamiausias maistas. Danai labai daug vartoja margarino. Jų virtuvė neįsivaiz-

Duojama be mėsos patiekalų ir virtų bei sūdytų žuvų. Kaip ir visoje skandinavijoje taip ir Danijoje valgoma labai daud košių. Populiarios košės yra kvietinės, manų, avi-

žinės, perlinės. Jos verdamos su saldžois su vaisias, razinomis, ypač mėgstamos su avietėmis. Skanėstas – džoivinta aviena ir banginių mėsa. Vietiniai Farerų salų gyventojai labai mėgsta džiovintą avių mėsą.

Ūkis.

Gyvulių augintojų ir žemdirbių tauta. Danai atsikėlė į Jutlandijos pusiasalį ir Dani-

jos archipelago salas 3 tūkstantmetyjepr. Kr. Tad nuo seno ši tauta vertėsi žemdirbys-

te ir gyvulininkyste. Pelkėtas šalies teritorijas danai drenavo ir apsėjo pašarinėmis žo-

lėmis. XIX amžiuje jie specializavosi į grūdų auginimą ir pieno bei mėsos gyvulinin-

kystę. Dažnai gali girdėti sakant, kad Danijoje auga gražiausi sodai, žaliuoja sodriau-

sia žolė,auga riebiausios karvės. Iš čia kilę ir Lietuvoje gerai žinomos žalosios karvės,

kurois vertinamos dėl riebaus pieno. Nors dauguma gyventojų susitelkę miestuose, bet dominuoja kaimai, kuriems būdinga keturi išidėstymo tipai. Išskirtinis kaimas yra Jut-

landijos pusiasalio viduryje, kurio akcentas – aikštė, aplink ją išsidėstęs kaimas, o už jo – kaimo pievos. Kai kuriose salose įsikūrusios žvejų gyvenvietės. Populiarūs ir amatai. Ypač kalvystė, medžio drožyba, mezgimas, nėrimas ir juvelyrika.

Ūkio šakos. Pastaraisias dešimtmečiais krašto ūkio struktūra smarkiai pakito. 1940 m. sviestas, mėsa, kiaušiniai sudarė 3/4 Danijos eksporto, o 1990 m. – tik 1/3. Dar išve- žami chemijos, mašinų ir elektrotechnikos pramonės šakų gaminiai. Pramonėje vyrau-

ja didieji koncernai, bet daug ir nedidelių įmonių. Mašinų gamybos svarbiausia produkcija yra žemės ūkio mašinos ir įrenginiai pieno bei gyvulininkystės produkcijai perdirbti. Gaminamos srautinės linijos ir ištisi fabrikų komplektai Daugelis pasaulio laivų plaukioja su Danijoje arba pagal jos licencijas pagamintais varikliais.

garsūs danų porceliano dirbiniai, gaminiai iš vietinių žaliavų. Pastaraisiais metais išpopuliarėjo Kopenhagos baldų mugės.

Danija optimaliai išnaudoja žemės ūkiui skirtus maždaug 67% savo ploto. Vyrauja stambūs [35 ha ir didesni] ūkiai. Apie 90% žemės ūkio gamybos apimtie sudaro pieno  gyvulininkystė ir bekonų auginimas. Augalininkystė orientuota į pašarų ruošimą. Dėl aukšto agrotechnikos lygio ir švelnaus klimato Danijoje užauga gausiausias pašarinių augalų derlius. Bet ir vasarą ūkininkai papildomai šeria gyvulius  įvežtinais koncen-

tratais.

Kiaulienos eksportu Danija užima pirmą, sviesto – antrą, o sūrių – trečią vietą pasau-

lyje. Šalyje gerai organizuotas kooperuotas žemės ūkio produkcijos perdirbimas. Dir-

bamojoje žemėje auginami rugiai, miežiai, avižos, bulvės, cukriniai runkeliai. Salose daug vaismedžių sodų.

Po Norvegijos, Danija yra antroji Europoje žuvų tiekėja, viena didžiausių pasaulyje upėtakių augintojų.

Didžiausi miestai

Kopenhaga – šalies sostinė. Kopenhaga – vienas didžiausių Šiaurės Europos miestų [apie 1,5 mln. Gyventojų]. Ji yra rytinėje šalies pusėje. Iš viso Danijoje gyvena 5,4 mln. žmonių, tad Kopenhagoje ir priemiesčiuose yra susitelkę bene trečdalis jų. Rado-

si tiltai, sujungę Jutlandijos ir Skandinavijos pusiasalius. Kopenhaga tapo pasiekiama sausumos keliu iš abiejų Europos dalių.

Šiame mieste galima praleisti visas atostogas ir kasdien surasti naujų įdomybių. Tai karališki rūmai, ir kanalai, ir gynybinės pilys, ir mažoji Undinėlė, ir labiausiai turistų lankoma Kristianija.

Besidomintiems šiuolaikiniu menu reikėtų aolankyti galeriją “Arken “. Dar įdomesnė vietelė- Danų dizaino muziejus. Danai pataria aplankyti Eksperimentariumą ir Plane-

tariumą. Eksperimentariumas – tai muziejus, kuriame eksponuojami moksliniai eksperimentai. Planetariumas – tai panoraminis kino teatras, turintis pačią moderniau-

sią vaizdo ir garso aparatūrą.

Didžiausia Kopenhagos įžimybė – Tivolio poilsio ir pramogų parkas. Tai bene seniau-

sias pramogų parkas pasaulyje.

Kristiano Anderseno gimtinė. Didžiausias miestas Fiūne ir trečias Danijoje yra Odensė. Tai H. K. Anderseno gimtasis miestas. Važiuojant miesto gatvėmis nesunku pastebėti visur sukabinėtas nuorodas, vedančias H. K. Anderseno namo bei muziejaus link. Dar mieste yra geležinkelio muziejus, zoologijos sodas, universitetas ir opera.

Danai pataria būtinai aplankyti Egerskovo pilį.Ji yra apie 30 km į pietus nuo Odensės.

Tai ne tik nuostabaus grožio viduramžių pilis, joje įrengtas muziejus ir nepaprasto

grožio parkas aplink. Čia veikia senų automobolių, motoviklų, žemės ūkio padargų, FALCK’o muziejai.

Veljė – kramtomųjų gumų sostinė. Veljė pažįstama kaip kramtomųjų gumų sostinė. Mieste įsikūręs “Stimorol” ir “Dirol” fabrikas, aprūpinantis Europą kramtomąja pro-

dukcija. Veljės fjordo krantai santykinai aukšti ir gražūs. Žiūrint iš pačio miesto, vaizdą į fjordą užstoja tiltas, jungiantis fjordo krantus, tačiau vaizdo nesugadina, nes ir pats atrodo įspūdingai.

Miesto įžimybė – Koldinghusas. Tai ant kalvos prie ežerėlio stūksanti karališka pilis, pastatyta apie 1200., o 1808 m. sunaikinta gaisro. Piliai restaurouti buvo pasirinktas netradicinis būdas. Nugriuvusios sienos nebuvo naujai sumūrytos. Vietoj jų sukons- truotas medinis-kartoninis muliažas. Ant jo ir ant likusių sveikų sienų uždengtas sto-

gas. Iš išorės pastatas atrodo kaip ir normalus, tačiau užėjus į vidų matosi, kad taip yra užkonservuoti autentiški pilies griūvėsiai.

Romio sala. Romio sala – tai vienas iš dažniausiai turistų lankomų gamtos lopinėlių Danijoje. Šiaurės jūros pakrantė šiose vietose yra labai sekli, todėl į salą iš žemyno yra supiltas pylimas ir nutiestas asfaltuotas kelias. Juo tiesiai per salą ir paplūdimį galima automobiliu nuvažiuoti iki pat jūros. Jūra čia tokia sekli, kad įbridus iki kelių ilgai galima eiti gilyn.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

sixteen − 4 =