Saugus greitis

pagal | 2017 sausio 17

saugus greitisNesu nusistatęs prieš greitą važiavimą. Esu, ir privalau būti, griežtai prieš pavojingą, nesaugų važiavimą. Todėl siūlau nuo šiol įteisinti terminą “saugus greitis“.

Tas terminas reiškia santykinį greitį, t.y. greitį, kuris priklauso nuo vairuotojo mokėjimo, jo automobilio būklės ir eismo situacijos. Tai apibendrinamoji sąvoka, kurios turinį sudaro visų tų trijų elementų pasekmė. Kitaip tariant, saugus yra toksai greitis, kurį esamomis aplinkybėmis privalo pasirinkti šis vairuotojas, važiuodamas tuo automobiliu.

Saugus greitis, kaip ir kiekviena sąvoka, turi ribas. Ir tik labai geras vairuotojas gali važiuoti greičiu, lygiu teorinei viršutinei saugaus greičio ribai, kuri atitinka automobilio ratų sukibimo su keliu ribą. Tai jau mokėjimo riba, kurios nevalia peržengti, ir kartu mokėjimo viršūnė.

Kiekvienas vairuotojas privalo važiuoti savuoju saugiu greičiu ir tvirtai įsidėmėti, kad niekada nevalia jo viršyti!

Taigi absoliutus greitis netenka prasmės. Svarbu saugus greitis, atitinkantis vairuotojo mokėjimą.

Būna ir taip, kad nuolatinis per lėtas važiavimas pasirodo esąs irgi nesaugus. Vairuotojas, važinėjantis per daug lėtai, džiaugiasi ir net didžiuojasi savo perdėtu atsargumu. Jis įtiki, kad jam jokie pavojai negresia. Tačiau atsidūręs keblioje situacijoje, kai greta didesniu greičiu važiuoja kiti automobiliai, skersai gatvę perbėga pėstieji, iš šonų rieda tramvajai, o čia pat sankryžoje stovi milicininkas, toks vairuotojas, stokodamas patirties, pameta galvą ir pasiduoda panikai: pabėgti, bet kokia kaina išsiveržti iš spūsties. Ir lėtasis važiuotojas ūmai nuspaudžia akceleratorių iki galo.

Taigi tik saugus greitis. Visur ir visada saugus greitis, kuris nepriklauso nuo absoliutaus greičio, bet priklauso nuo visko, kas turi įtakos važiavimui, neišskiriant ir vairuotojo.

Jei man tektų propaguoti šūkį, tinkantį visų specialybių vairuotojams, jis būtų toks: Važiuok saugiu greičiu!

Sąmoningai ar stichiškai

Dar niekas nėra mums parengęs treniruočių metodikos, ir daugelis mūsų, autolenktynininkų, nesigilina į tai, ką ir kaip jie daro. Tuo jie skiriasi nuo kitų sporto šakų atstovų.

Kartą po varžybų paklausiau net kelis mūsų vairuotojus: ką darai 50 metrų atkarpoje ligi posūkio (turėjau galvoje staigų vingį visiems mums žinomame ruože), atlikdamas posūkį ir dar 50metrų po posūkio? Kas darosi su automobiliu, ką veikia tavo dešinioji ir kairioji koja, dešinioji ir kairioji ranka? Kodėl? Visa tai smulkiai papasakokite.

Pusė atsakė nežiną, o kita pusė taip: važiuok su manimi, parodysiu. “Nenoriu,- sakau,- kad man rodytum. Papasakok!” Deja, jokio pasakojimo neišgirdau. Todėl drįstu tvirtinti, jog tie vairuotojai važiuoja kad ir labai gerai, bet nesąmoningai, truputį stichiškai, nelabai žinodami, kur slypi jų puikaus važiavimo paslaptis.

Talentas yra vylingas daiktas, neapsakomai lengvai pražudomas, jeigu jo nešlifuosi. Talentas- tai didžiulis šansas darbštuoliui ir dažniausiai pražūtis tinginiui, kuris mano, jog talentas už jį viską padarys. Tad, palikę talentą nuošaly, tarkime, jog yra keletas ar keliolika sportininkų, vienodai sugebančių pasiekti aukščiausios klasės rezultatą. Nugalės iš jų tas, kuris įstengs rasti kelią nuo sugebėjimo į laimėjimą. Tik tas, kuris tam tikru metu ištvermingai ir daug padirbėjo. O tas metas buvo pats sunkiausias: kaip sykis tada jam atrodė, kad jau viską moka, nes ir čia, ir ten jau laimėjo. Štai tada ypač reikia mokėti sau pasakyti, jog tai tik pradžia sunkaus kelio, vedančio į aukštumas. Tada reikia, išsamiai nagrinėjant savo klaidas, atkakliai pradėti lygiuotis į vis stipresnius varžovus. Tada reikia mokėti pralaimėti stipresniajam ir nesusigundyti lengvomis pergalėmis prieš silpnesnius, kurių kaskart vis daugėja. Tik tada ir tik taip galima pasiekti meistriškumo.

Tie, kurie siekia laimėti pirmenybes, turi sau kelti didelius uždavinius ir imtis iš tiesų sunkaus ir mąslaus darbo. Juk verta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

16 − two =